Finansai – tai pinigų ir investicijų valdymo, kūrimo ir tyrimo terminas. Tai apima kreditų ir skolų, vertybinių popierių ir investicijų naudojimą dabartiniams projektams finansuoti naudojant būsimus pajamų srautus. Dėl šio laiko aspekto finansai yra glaudžiai susiję su pinigų laiko verte, palūkanų normomis ir kitomis susijusiomis temomis.

Finansus iš esmės galima suskirstyti į tris kategorijas:

• Viešieji finansai
• Įmonių finansai
• Asmeniniai finansai

Yra daug kitų specifinių kategorijų, pavyzdžiui, elgsenos finansai, kuriais siekiama nustatyti kognityvines (pvz., emocines, socialines ir psichologines) finansinių sprendimų priežastis.

Finansų supratimas

„Finansai” paprastai skirstomi į tris plačias kategorijas: Valstybės finansai apima mokesčių sistemas, valstybės išlaidas, biudžeto procedūras, stabilizavimo politiką ir priemones, skolos klausimus ir kitus valstybės rūpesčius. Įmonių finansai sudaro įmonės kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir skolų kontrolę. Asmeniniai finansai apibrėžia visus asmens ar namų ūkio finansinius sprendimus ir veiklą, įskaitant biudžeto sudarymą, draudimą, hipotekos planavimą, taupymą ir pensijų planavimą.

Finansų istorija

Finansai, kaip teorijos ir praktikos mokslas, atskiras nuo ekonomikos srities, atsirado XX a. ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje, kai savo darbus parašė Harry Markowitzas, Williamas F. Sharpe’as, Fischeris Blackas ir Myronas Scholesas.

Atskiros finansų sritys, tokios kaip bankininkystė, skolinimas, investavimas ir, žinoma, patys pinigai, vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistuoja nuo pat civilizacijos aušros.

Ankstyvųjų šumerų finansiniai sandoriai buvo įforminti Babilono Hammurabio kodekse (apie 1800 m. pr. m. e.). Šis taisyklių rinkinys reglamentavo žemės nuosavybę arba nuomą, žemės ūkio darbo jėgos įdarbinimą ir kreditavimą.

Taip, tais laikais buvo teikiamos paskolos, ir taip, už jas buvo skaičiuojamos palūkanos – palūkanų normos skyrėsi priklausomai nuo to, ar skolinamasi grūdų, ar sidabro.

Iki 1200 m. pr. m. e. Kinijoje kaip pinigai buvo naudojami karvės kriauklės. Pirmajame tūkstantmetyje pr. m. e. pradėti naudoti monetiniai pinigai. Lydijos (dabartinė Turkija) karalius Krezas vienas pirmųjų apie 564 m. pr. m. e. nukalė ir paleido į apyvartą auksines monetas – iš čia kilo posakis „turtingas kaip Krezas”.

Senovės Romoje monetos buvo laikomos šventyklų rūsiuose, nes kunigai arba šventyklų darbuotojai buvo laikomi sąžiningiausiais, pamaldžiausiais ir saugiausiais turto saugotojais. Šventyklos taip pat skolindavo pinigus, veikdamos kaip didžiųjų miestų finansiniai centrai.

Ankstyvosios akcijos, obligacijos ir pasirinkimo sandoriai

Belgija pretenduoja tapti pirmosios biržos tėvyne – 1531 m. Antverpene veikė birža.

 XVI a. Rytų Indijos kompanija tapo pirmąja viešai prekiaujančia bendrove, nes ji išleido akcijų ir mokėjo dividendus už pajamas, gautas iš savo kelionių.

 Londono vertybinių popierių birža buvo įsteigta 1773 m., o po mažiau nei 20 metų ją sekė Niujorko vertybinių popierių birža.

Ankstyviausia užfiksuota obligacija datuojama 2400 m. pr. m. e., nes akmeninėje plokštelėje buvo užfiksuoti skoliniai įsipareigojimai, kuriais buvo garantuojamas grūdų grąžinimas.

 Viduramžiais vyriausybės pradėjo leisti skolos vertybinius popierius karo veiksmams finansuoti. XVII a. buvo įsteigtas Anglijos bankas, skirtas Didžiosios Britanijos laivynui finansuoti.

 JAV taip pat pradėjo leisti iždo obligacijas revoliuciniam karui remti.

Pasirinkimo sandorių galima rasti dar Biblijoje. Pradžios knygos 29-ojoje dalyje Labanas siūlo Jokūbui opciono teisę vesti jo dukterį mainais į septynerių metų darbą. Tačiau šis pavyzdys parodo, kaip sunku išsaugoti įsipareigojimus, nes Labanas atsisakė susitarimo Jokūbui baigus dirbti.

Aristotelio IV a. filosofiniame veikale „Politika” ankstyvoji pasirinkimo sandorių praktika nusakoma filosofo Talio anekdote. Tikėdamas, kad ateinančiais metais bus gausus alyvuogių derlius, Talis iš anksto įsigijo teises į visus Chijo ir Mileto alyvmedžių presus.

Apskaitos pažanga

Sudėtinės palūkanos – palūkanos, skaičiuojamos ne tik nuo pagrindinės sumos, bet ir nuo anksčiau sukauptų palūkanų – buvo žinomos jau senovės civilizacijose (babiloniečiai turėjo frazę „palūkanos nuo palūkanų”, kuri iš esmės apibrėžia šią sąvoką). Tačiau tik viduramžiais matematikai pradėjo jas analizuoti, kad parodytų, kaip gali didėti investuotos sumos: Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šaltinių yra aritmetinis rankraštis, kurį 1202 m. parašė Leonardas Fibonačis iš Pizos, žinomas kaip Liber Abaci, ir kuriame pateikiami sudėtinių ir paprastųjų palūkanų palyginimo pavyzdžiai.

1494 m. Venecijoje buvo išleistas pirmasis išsamus buhalterinės apskaitos ir apskaitos traktatas – Luca Pacioli „Summa de arithmetica, geometria, proportioni et proportionalita”.

1612 m. pasirodė Viljamo Kolsono (William Colson) knyga apie apskaitą ir aritmetiką, kurioje pateiktos pirmosios anglų kalba parašytos sudėtinių palūkanų lentelės. Po metų Ričardas Vitas (Richard Witt) 1613 m. Londone išleido savo knygą Arithmeticall Questions, ir sudėtinės palūkanos buvo visuotinai pripažintos.